Lietuvių kalbos mokytoja: ypač daug vargo būna su jaunų emigrantų vaikais

„Kartais gauname tokį vaiką, kuris nemoka bendrauti, kalbėti, žiūrėti į akis, kuris tik kelia konfliktus. Bet tai yra natūralu. Juk prieš tai jis tikriausiai nuolat gynėsi, nuolat buvo tokioj situacijoje, kad turėjo ginti save, savo garbę“, – taip apie jaunų emigrantų vaikus kalba Vilniaus lietuvių namų lituanistė Vilma Vilkytė-Žemaitaitienė. Daugiau nei du dešimtmečius su skirtingų kultūrų, religijų, temperamentų ir požiūrių vaikais dirbanti moteris teigia, kad per jos karjerą yra buvę tokių atvejų, kurių ji niekuomet nepamirš.

Vilniaus lietuvių namų lituanistė pripažįsta, kad dirbti su iš įvairių šalių suvažiavusiais vaikais yra ir malonu, ir sudėtinga. Ypač rūpesčių nestinga su naujosios kartos atžalomis, atvežtomis iš Anglijos, Airijos, Ispanijos.

Lituanistės teigimu, kartais pedagogams su vaikais tenka dirbti visą pusmetį, kad jie iš naujo išmoktų bendrauti, bet pasitaiko ir tokių situacijų, kai nebegelbsti ir didžiulis įdirbis. „Tie vaikai patiria tokią įtampą… Mes kartais glostome, glostome, ir vis tiek tų žaizdų neužglostome. Tų žaizdų yra labai įvairių – gilių, baisių. Susiduriame su tokiomis giliomis psichologinėmis krizėmis, kad kartais vaikas visiškai nekalba pusę metų, ir visi galvoja, kad jis, pavyzdžiui, yra autistas. O iš tiesų – visai ne autistas. Po pusės metų prašneka, nusišypso, pradeda rašyti tobulus rašinius. Bet pusę metų būna duobė. Pasitaiko ir tokių situacijų, kai tėvai atsikrato vaikais“, – teigia V. Vilkytė-Žemaitaitienė.

Visas straipsnis ir pokalbis:

Lietuvių kalbos mokytoja: ypač daug vargo būna su jaunų emigrantų vaikais

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →