Didesnės dalies politikų požiūris į kultūrą nedaug tesiskiria nuo Romą užėmusių barbarų požiūrio, LRT.lt portalui sako poetas ir žurnalistas Rimvydas Stankevičius. Anot jo, iškiliausi kultūros šedevrai ir ryškiausios asmenybės dažniausiai pasirodo pačiais tamsiausiais laikais, ir net jei visos bibliotekos bus paverstos kompiuterinių žaidimų salėmis, vis tiek atsiras knygnešių.
– „Šermuonėlių mantija“ – aštuntoji jūsų poezijos knyga. Jos redaktorius Aidas Marčėnas knygos viršelio tekste teigia: „Ne, nežinai, apie ką ši knyga.“ Taigi kokia tai knyga?
– Palydimieji žodžiai knygų viršeliuose (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, tostai arba epitafijos) turi specifinių privalomųjų savojo žanro ingredientų – daug kas ten pasakoma dėl žaismės, retorinio įspūdžio arba tiesiog norint sužadinti skaitytojų smalsumą. Taigi ir manosios knygos viršelyje, klausdamas, apie ką ši knyga, poetas A. Marčėnas iš tiesų iš anksto žinojo, kad neras atsakymo. Taip klausdamas jis tyčia imitavo neįgudusiam poezijos skaitytojui būdingą klausimo formuluotę: „apie ką“. Iš tikrųjų klausti, apie ką yra poezija, tolygu klausti, apie ką yra muzika, apie ką – briliantų žėrėjimas, paukščių giesmės, snaigių ir debesų raštai… Visiems šiems dalykams nėra būtina būti apie kažką, idant žavėtų, svaigintų ir kerėtų – jie patys savaime yra grožis, meilė, džiaugsmas ir maistas mūsų akims bei sieloms.
Aš, paklaustas, apie ką manieji eilėraščiai, visuomet atsakau, kad apie tai, kaip gėris nugali blogį. Bet ko vertas toks atsakymas? Juk apie manąją poeziją jis pasako ne daugiau, nei negirdėjusiam Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatos“ mėginimai pasakoti, kad ji – apie neprisipažintą meilę ir ilgesį.
– Ką simbolizuoja knygoje atsiradęs karališkas atributas – šermuonėlių mantija (lydima kandžiojimosi, dantukų kaukšėjimo)?
– Poezija nėra ta sritis, kurioje galima būtų tikėtis konkrečių, tiesmukų ir kategoriškų atsakymų. Todėl ir „Šermuonėlių mantijos“ įvaizdis daugiaprasmis. Pirmiausia tai švaros, tyrumo, patikimumo, nesuteptumo simbolis. Mat senovės bestiariumuose (kurie, kaip žinome, nebuvo itin aukšto mokslinio lygio) šermuonėlis buvo apibūdinamas būtent taip: „švelnus, baltakailis žvėrelis, taip branginantis savąją švarą, kad greičiau mirs, negu susiteps“. Manau, būtent dėl šio apibūdinimo šermuonėlių mantija ilgainiui ir tapo karališkuoju atributu, reiškusiu, kad jais vilkįs valdovas – doros ir objektyvaus teisingumo šalininkas, vertybių neišduodantis ir neparduodantis.
Be abejo, kaip visi žinome, šermuonėlių mantija taip pat ir pripažinimo, išaukštinimo, išskirtinumo, pateptumo, pelnyto ar nepelnyto karūnavimo simbolis. Kiekvieno mūsų gyvenime yra buvę akimirkų, kuriomis (suprantama, perkeltine šio žodžio prasme), noromis ar nenoromis, bet esame buvę padabinti tomis šermuonėlių mantijomis, ir ne vienas galime paliudyti, kad tai – aplinkinių ir neretai mūsų pačių nuostabai – nėra itin malonus pojūtis. Taip pat ši mantija – užuomina į šventąjį Lietuvos globėją Kazimierą, kurio dėvima šermuonėlių mantija byloja ne tik apie karališką jo kilmę, bet ir jo šventumo, kontempliatyvaus gyvenimo siekiamybę. Įspūdinga, bet savąjį devizą „Verčiau mirti, negu susitepti“ šv. Kazimieras kaip tik ir „pasiskolino“ iš senovinio šermuonėlio apibrėžimo.
Man, kaip poetui, svarbios visos šios išvardytos šermuonėlių mantijos prasmės. Na, o dėl kandžiojimosi ir dantukų kaukšėjimo – manau, kad tai ir yra kiekvieno karaliaus kaina, kurią jis sumoka už savąjį išaukštinimą. Minia mato švelniąją šermuonėlių mantijos pusę ir netveria pavydu, manydama, kad dėvėti ją – neapsakoma laimė, ir tik mantiją dėvintysis žino, kad esama ir išvirkščiosios mantijos pusės, iš kurios kyšantys šermuonėlių dantys sminga karaliui į nugarą. Taip yra su visais išrinktaisiais. Gal todėl tarp jų neteko matyti nė vieno laimingo.
– Viename 2011 m. interviu, paklaustas apie poezijos užduotį, atsakėte: „Manau, kad poezija turi tokių tikslų, apie kuriuos mes nenutuokiam… Tai yra kažkas tarpinio tarp maldos ir šamaniško šokio. Poezija susijusi su žmonių sielomis. Ar galime apie jas pasakyti ką nors konkretaus? Ar įmanoma? Įtariu, kad tai yra Dievo reikalai.“ Kai kuriuose naujosios knygos eilėraščiuose (kaip ir ankstesniuose) subjekto darbas yra lakstyti anapus, „kur vėlės paklydusios suskrenda“. Ar poezijos misiją vis dar laikote susijusią su sielomis, su prasiskverbimu į nežemiškas erdves? Kokius tikslus savo kūrybai keliate, priskiriate?
– Taip, vis dar tikiu, kad poezija turi tikslų, apie kuriuos nenutuokiame, kad poezija – metafizinė erdvė, kurioje pasaulis nedalijamas į gyvųjų ir pomirtinį pasaulius, o yra vientisas. Todėl čia ne tik įmanoma, bet netgi natūralu ir įprasta gyviesiems kalbėtis su mirusiaisiais, dar tik ateity gimsiančiaisiais, Dievu… Taip pat tikiu, kad poezijos motina yra malda, o tėvas – burtas, ir netgi ne tik tikiu, bet jaučiu ir beveik žinau, kad poezijoje savąsias misijas vykdo ir karus kariauja nepalyginti galingesnės jėgos nei žmogus.
Viena tokių jėgų – pati kalba, žodis. Juk sutikite, jeigu, pavyzdžiui, Juozo Erlicko eilėraštis turi galios priversti kvatotis žmogų, šiaip jau neturinį priežasčių juoktis, o Jono Biliūno apsakymai – pravirkdyti žmogų, neturintį jokių racionalių priežasčių verkti, vadinasi, žodžio poveikis mums – beribis. Vadinasi, žodis gali ir gydyti, ir auginti, ir priversti pamilti, ir saugoti, ginti, net nužudyti. Juk, atvirai tariant, ne akys, o būtent žodis parodė mums pasaulį tokį, kokį pažįstame. Kalboje iš tiesų gyvename labiau nei bet kurioje kitoje įmanomoje erdvėje.
Pasaulio kalbos yra skirtingos. Vienos jų yra labiau žemiškos, jomis bylojančius nejučia įpareigojančios reikšti mintis racionaliai, jas kreipti į tikslių formuluočių, filosofinio minties grynuolio paieškas… Kitos kalbos tiesiog savaime žaižaruoja įelektrintos poetinių įkrovų, jomis kalbančiųjų mintis tiesiog kelia aukštyn – link metaforų, to, kas iki galo neapibrėžiama, link amžinųjų klausimų, atsakomų tik ritminėmis kalbos melodijomis, poveikiu, sužadintais kontekstais, širdimi… Kiekviena kalba it piemuo avių bandą gano savuosius poetus ir kreipia juos prie vienokių ar kitokių jai pačiai, o ne jiems svarbių darbų. Kalbos jungas (iš patirties žinau) yra labai švelnus ir beveik nejuntamas. Todėl visas kalbos jiems pametėtas užduotis poetai dažniausiai suvokia kaip savo pačių sumanymus, kūrybinį polėkį, įkvėpimą… Paskaitykime skirtingomis kalbomis rašančius poetus ir suprasime, kad kalbinė aplinka suponuoja ne tik unikalią melodiką, fonetinį skambesį, bet ir viena ar kita kalba rašančių poetų domesius, netgi jų kūrinių tematiką, subtiliąsas nuotaikas.
Savaime suprantama, kad lietuvių kalba – viena seniausių kalbų pasaulyje – yra kupina burto, visų šių išvardintų galių, poezijos, metafizinių paslapčių… Argi ne todėl pasaulis mus, lietuvius, vadina poetų tauta?
Taigi aš savo poezijai pats tikslų ir užduočių nekeliu, manoji užduotis visada ta pati – kuo tobuliau išpildyti kalbos ir kitų minėtų jėgų paliepimus. Čia, beje, slypi ir dar viena aliuzija į šermuonėlių mantiją – nebuvo, nėra ir nebus šioje žemėje karaliaus, kuris nebūtų pavaldus už save galingesnėms jėgoms. Todėl nereikia stebėtis, kad ne tik elgeta pavydi karaliui – neretai ir karalius pavydi elgetai.
Skaitykite daugiau:
