Ida Tatarūnaitė: Reikalauju, kad mokytojas būtų suvoktas kaip žmogus, o ne antžmogis

Dabartiniai kultūros dėsniai griūva – tai aišku. Su ta kultūra žūsime ir mes, kurie buvome per silpni naujais dėsniais, teisingesniais vaduotis, nors širdyse tas pajautimas negeso, kad mūsų kultūra nebetinka jau mums. Naujoms žmonių kartoms gal bus duota lygesnius takus pagrįsti jau nukankintai žmonijai… Tragiška išvada, bet kitokios ir būti negali. (Petkevičaitė-Bitė, G. Karo meto dienoraštis)

Panašus pajautimas ir šiandien grąžo rankas. Dėl tos pačios ištikimybės tikėjimui, dėl kurios Didysis inkvizitorius pasiuntė Kristų myriop. Taip nesirūpinti ateitimi – Lietuva – gali tik bet kokį sąlytį su tikrove praradę žmonės.

Kalbame apie pažangą, apie ėjimą į geresnį rytojų, dažnai apeidami savą žmogų kaip nepakankamai protingą susiorientuoti kratančiomis aplinkybėmis. „Mąstymo spragos“, – numojama ranka. Nekalbama apie mokinių poreikius. Visiškai ignoruojami mokytojai – tarsi jie savaime turėtų suprasti, kad būti kukliam ir tylėti – aukštos dvasios kultūros žymė. Šiandien mokinys tėra fasadas tarptautinėje platformoje Lietuvai atrodyti gerai. Kito paaiškinimo nerandu. Taip nesirūpinti ateitimi – Lietuva – gali tik bet kokį sąlytį su tikrove praradę žmonės.

Tą rodo vienas vienintelis rodiklis – dabartiniai švietimo sistemos architektai stovi kitapus mokyklos. Tai tas pat, kas stovėti ežero pakrantėje ir grožėtis tyvuliuojančiu vandenimi. Bet neįbristi. Nes žinai, kad dumblo gali būti iki kelių. Mažų mažiausiai. Todėl geriausia būti romantiku – žiūrėti, atsidusti demonstratyviai, tarsi rūpėtų, nelyg gaila būtų. Ir grįžti į patogią buitį, griežtai – įstatymiškai! – apibrėžtą, reglamentuotomis darbo valandomis. Ir leisti sau darbo dienai dar nesibaigus viešai pareikšti – aš turiu teisę į poilsį.

Leiskite ta proga ir man pareikšti: „Reikalauju sau teisės Žmogumi būti“ (Kubilius, V. Kazio Borutos kūryba). Taip, reikalauju, kad mokytojas būtų suvoktas kaip žmogus, o ne antžmogis. Ir to reikalauju oficialiai. Dokumentaliai, nes šiandien mūsų kultūroje dokumentas, o ne žmogus yra pamatas. Gaila tik, kad tas dokumentas nebėra Biblija.

Skaitykite daugiau: 

Reikalauju, kad mokytojas būtų suvoktas kaip žmogus, o ne antžmogis

 

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →