Poetas, dramaturgas, žurnalistas Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) dažnai mini būtąjį laiką – užnugaryje liekantį horizontą, plačiausiai atsiveriantį nutolus per keletą kasdienybės eilučių. Kalbantis keičiasi laikas. Nekinta klausimai.
2015 metais Mindaugas sulaukė ne vieno reikšmingo įvertinimo: už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“ buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, jo eilėraščių knyga „Mo“ įvertinta Jaunojo jotvingio premija, o praėjusius metus tarsi vainikavo Kultūros ministerijos paskirta Jaunojo menininko premija.
Bet visi šie įvertinimai yra būtasis laikas, dar kartą kartoja pašnekovas. Ir sutinka pasikalbėti apie tai, ar viskas, kas buvo, išlieka ir esamajame.
Kaip per kalbą skleidžiasi Tavo, rašančio žmogaus, tapatybė? Kuo įvairi ir savita ši patirtis?
Turbūt visi patiriame save per kalbą. Taip, poetai mėgsta sakyti, kad poezija yra būdas pažinti mums duotą tikrovę. Kiti yra linkę manyti, kad ji leidžia pažinti ir alternatyvią, anapusinę tikrovę, su kuria nesusiduriame kasdienybėje. Manau, kalba kiekvienam žmogui atsiveria tiek, kiek yra jam pačiam svarbi. Galvoju, kad mano poetinė kalba yra labai paprasta – šnekamoji, vietomis netgi buitinė. Priklausau neornamentuotos, demetaforizuotos kalbos kartai. Kalbos grožis man skleidžiasi ne tik per sąskambius ar tobulą rimą, o ir per paradokso, netikėto sugretinimo galimybę. Kai poezija tampa galbūt kasdien girdimi ir tariami žodžiai.
„ir ką man daryti, ką man dabar/ daryti, sėdžiu ir ši tyla/ nieko gera nesako“ […]. Kaip dažnai pajunti kalbos ankštumą ir ribotumą? Kaip jaukiniesi ją, norėdamas įžodinti sunkiai tam pasiduodančias patirtis?
Sau į šį klausimą esu atsakęs labai paprastai. Kalba yra ribota ir neįgali tiek, kiek toks esi tu pats. Žmogus ir yra jo kalba. Klasikinė tezė – mano pasaulis baigiasi ten, kur baigiasi mano kalba. Turbūt anksčiau ar vėliau kiekvienas rašantis žmogus atsimuša į šį teiginį kaip į sieną ir yra priverstas galvoti, kaip ją peržengti. Nuversti? Problema – ne siena, o žmogus. Kai suvokiu, kad nesugebu išvystyti, pabaigti minties, kai nežinau, nuo ko pradėti, kai nežinau, ar apskritai ką pradėti, tai yra ne eilėraščio, o mano problema.
Kadangi pats rašau lietuviškai, nežinau, kokios sienos iškyla kuriantiems kitomis kalbomis. Tarkime, kai angliškai dainuojančių lietuvių klausiu, kodėl jie renkasi svetimą kalbą, išgirstu atsakymą, kad lietuvių kalba yra per menka, per plokščia, per sekli. Kad ja negalima išreikšti to, ką galima išreikšti dainuojant angliškai. Man atrodo, kad tai visiškas nesusipratimas. Jei manai, kad viena ar kita kalba yra pernelyg plokščia, skaityk stiprią prozą, poeziją ir pamatysi tos kalbos galimybes. Kalbos galimybės yra žmogaus galimybės.
O jei kalbėtume apie asmeninės prasmės vertimą universalia, kitam suvokiama prasme? Tą vietomis lygų, vietomis sutrūkinėjusį (ne)susikalbėjimo audinį?
Pasirodžius „Mo“ pradėjau sulaukti grįžtamojo ryšio. Net pats nustembu supratęs, kaip skirtingai gali būti perskaityta knyga. Vieniems ji labai juokinga. Žmogus sako: „Žinai, skaitėm kompanijoj ir taip juokėmės, taip smagu buvo.“ Paprašau parodyti vietas, kurios jam buvo tokios juokingos, ir suprantu, kad man jos yra visiškai nejuokingos. Priešingai. Nors, pripažįstu, kai kurie komiški dalykai atsirado sąmoningai. Tiksliau, nemėginant pranokti tikrovės – vaikystės bičiulių vardų ir pravardžių, šiurpių, protu sunkiai suvokiamų vaikystės žaidimų, kurie ir kelia šypseną.
Rašant eilėraščius, vienu metu atrodė, kad knyga bus smagi, linksma, bet išėjo, sakyčiau, priešingai. „Mo“ yra apie tuštėjimą – vaikystės namų, gimtojo Marijampolio kaimo šalia Vilniaus, atminties. Ta knyga išėjo ne juokinga, o rami…
…vietomis gelianti.
Poezijos rašymą apskritai visada lydi akistatos su savimi, savo laiku, su tuo, koks buvai ir koks esi dabar. Nežinau, koks turėtų būti žmogaus gyvenimas, kad jame nevyktų nieko, kas keltų šypseną. Kai žvelgiu iš laiko perspektyvos, tai, kas seniau atrodė labai liūdna, sentimentalu ar taip jautru, kad, neduok Dieve, kas nors ne taip sureaguos, vėliau ima atrodyti taip nereikšminga… Supranti, kad visi tavo skausmai ir patirtys yra įdomios tik tau pačiam. Tvarkykis su jomis kaip išmanai. Tačiau jeigu iš viso to gimsta eilėraštis, tos patirtys universalizuojasi. Jeigu skaitydamas jį žmogus kažką atpažįsta… Nebūtinai savo paties patirtis – galbūt tam tikrą laiką, anksčiau skaitytos kūrybos motyvą. Jeigu taip nutinka, jeigu eilėraštyje pakanka erdvės įsiterpti kito žmogaus patirčiai, įvyksta tas esminis poetinis išsipildymas.
Kai girdžiu kitus poetus sakant, kad jiems nesvarbus skaitytojas, nesvarbu, kaip jie bus suprasti ir perskaityti, įžvelgiu kažin kokią saviapgaulę. Jeigu tau nerūpi skaitytojas, kodėl apskritai leidi knygas? Skaitytojas yra paskutinė poetinio proceso grandis. Jis ne tik skaito, bet ir interpretuoja, jo mintyse tas eilėraštis išsipildo.
Koks poetinio teksto perskaitymas artimiausias Tau pačiam? Sieji jį su kontekstu, autoriaus biografija ar laikaisi nuo jų atokiau, susitelkdamas tik į tekstą, jo kvėpavimą?
Tekstas yra tai, kas jis yra savaime. Be abejo, gerai žinoti kontekstą. Nors… Kartais jis gal ir trukdo. Skaitant tekstą nereikėtų galvoti apie autoriaus amžių, lytį, tautybę, politines pažiūras, seksualinę orientaciją. Jeigu tekstas yra geras, jis suskambės. Kartais autorius pradeda teisinti savo tekstą, aiškinti, ką iš tiesų norėjo pasakyti. Bet rašydamas tekstą juo viską ir pasakai.
Žiūriu į dailės kūrinį ir negalvoju apie autorių, apie tai, ar jis gyveno kaime ar mieste, apie tai, ar turėjo vieną žmoną ar penkias. Jo darbas patinka arba ne. Klausausi muzikos, ir ji man skamba arba ne. Jeigu skamba, kartais imu domėtis, kas yra jos autorius, kokia jo biografija. O tu pati – ar kreipi dėmesį į kontekstą?
Pirmą skiemenį suskliausčiau.
Gudriai atsakei. Aš taip nemoku… Matai, imdamas į rankas knygą negalvoji, kokiu būdu ją skaitysi. Tiesiog imi ir skaitai. Knygą skaitau paprastai – arba ji mane įtraukia, žavi, stebina, džiugina, liūdina, arba ne. Jei ne, esu pernelyg arogantiškas, kad priežasčių ieškočiau savyje. Be abejo, jeigu bičiulis man duoda paskaityti savo neurobiologijos konspektus, suvokiu, kad aš nieko nežinau apie neurobiologiją, todėl nesuprantu skaitomo teksto. Suveikia ir skonio dalykai: vieniems patinka stambiagabaričiai romanai, kitiems – tiesiog gerai papasakota istorija. Daug kas priklauso ir nuo išsilavinimo – kuo jis platesnis, tuo labiau atsiveria ir kūrinys.
Tiesa, galvodamas apie dramaturgiją turiu pripažinti, kad anksčiau tiesiog žiūrėdavau spektaklį – susigyvendavau su aktoriais, vieną personažą palaikydavau, kito, tarkim, nelabai. O dabar galvoju, kiek laiko trunka scenos, kaip režisierius jas sujungė, kaip parašytas dialogas, ar monologas nėra per ilgas.
Panašiai nutinka ir rašant. Būna, sėdžiu kambaryje, rašau eilėraštį ir suprantu, kad man už nugaros – pasaulinė klasika. Genialūs, visomis prasmėmis nepasiekiami poetai. Tada klausiu savęs, kodėl aš rašau. Gal verčiu save tai daryti? Gal aš noriu būti poetas? Kai apie tai kalbėdavomės su bičiuliu puikiu rašytoju ir istoriku Tomu Vaiseta, jis sakydavo: „Jau vien tai, kad keli sau tokius klausimus, yra neblogai. Vadinasi, tau jie iš tikrųjų svarbūs.“ Kai aplink tiek daug norėjimo kažkuo būti, pradedi galvoti, ar ir tu nesi tas, kuris tik daugina nebūtinai blogą, bet, tarkime, vidutinę poeziją. Parašei ją – gerai, neparašytum – niekas nepasikeistų. Išleidi knygą ir galvoji: „O kas toliau? Kas dar esu be šios knygos?“ Žiauru. Kaip nuo to bėgu? Dirbdamas, skaitydamas, rašydamas.
Kita vertus, kai kalbuosi su, mano manymu, geriausiais Lietuvos poetais, jie sako: „Jei turi iliuzijų, kad tai kada nors pasibaigs, atsisakyk jų.“ Turbūt tol, kol neduodi sau ramybės, griauni tai, ką sukūrei, ir statai iš naujo, esi gyvas. O likti gyvam man labai svarbu. Ir poezijoje, ir teatre. Nesusireikšminu manydamas, kad panašūs klausimai lydi tik rašantį žmogų. Štai vakar mama išnešė iš virtuvės senas plyteles ir paskambinusi man guodžiasi, kad negali užmigti spręsdama, ką daryti toliau. Aš irgi išsidaužau savo plyteles ir galvoju, kuo perklijuoti grindis. Gal rinktis linoleumą? Parketą? Gal parketas tiktų ir ant sienų? Nežinau…
Įsivaizduokim upę, kuria plaukia kankorėžiai. Į jūrą iš jų išplauks vos vienas du. Kiti nusės krante, nukeliaus į kitas upes, atsimuš į bebrų užtvanką, nuskęs. Taip yra ir su poezija – pirma knyga dar nieko nereiškia, tačiau jei jau rašai antrą, vadinasi, renkiesi iš visų jėgų irtis į priekį. Bėda ta, kad kankorėžiai dažniausiai neturi kuo irtis ir keliauja į priekį nešami vandens tėkmės. O gal reikėtų elgtis priešingai? Irtis prieš tėkmę? Nežinau… Tu užduoti klausimus, į kuriuos neturiu atsakymų, arba nežinau, kaip į juos atsakyti.
Visas straipsnis:
