Vytautas Mačernis

Mačernis

Aldona Ruseckaitė rašo:

„Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės: / Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių / Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties. / Aš klausiau kunigų ir filosofų – / Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai. / Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: / Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai? / Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu / Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu. / Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely,- / Tai linksmas per dienas naktis puotauju, / Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani, / Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.” Vytautas Mačernis. Šiandieną jo gimimo diena, 95-eri… Ir šį eilėraštį, ir kitus kaip išmokau, būdama studentė, tai ir dabar prikelta iš miego moku. Ir man visai neatrodo, kad šitas be galo talentingas ir gilus poetas žuvo eidamas 24-uosius… Man rodos, kad jis visą laiką gyvena kartu su mumis, ir dabar, per savo 95-metį, vaikšto, elegantiška lazdele pasiramsčiuodamas, gimtosios Šarnelės pamiškiais…

Šaltinis:

 Einu, bet nežinau, į kur nueisiu

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →